Ramybė– tai pastovus visumos suvokimas

Žmogus ieško tik laimės ir džiaugsmo. Jokiomis aplinkybėmis jis nenori vargo ir nelaimių. Džiaugsmas ir liūdesys ateina tada, kai jausmai sąveikauja su objektais, materialiuoju pasauliu. Kai girdime, kad kažkas mus įžeidinėja, liūdime ir pykstame. Tačiau jei mūsų ausų nepasiekia tokios kalbos, esame ramūs. Kol pasaulis egzistuos, neįmanoma išvengti jausmų ir objektų sąveikos. Kol egzistuoja buvusių gyvenimų karminiai ryšiai, kančia ir džiaugsmas neišvengiami. Tačiau galime išmokti sutikti juos be nerimo. Jei pripildysite širdį Meilės, ateis Ramybė. Mūsų blogos savybės atima dalį mūsų Ramybės. Jei žmogaus mintys teisingos, jis bus ramus, jei neteisingos – jis neturės Ramybės. Jei galėsite sustabdyti minčių srautą, tapsite šventuoju. Tik tada, kai galėste išsivaduoti nuo visų minčių, įgysite tikrąją Ramybę. Dėl jūsų skausmo ir liūdesio kaltos jūsų pačių blogos mintys. Per geras mintis ir geras idėjas tapsite šventuoju. Vidinė Ramybė – tai visų pojūčių ir visų aistrų suvaldymas. Vidinė Ramybė turi tapti žmogaus prigimtimi. Vidinės Ramybės pagrindas – neprisirišimas. Jūra, kuri mėgsta kaupti ir turėti, plyti apačioje. Debesis, kuriam patinka atsisakyti ir atiduoti, – aukštai danguje. Vidinė ramybė suteikia žmogui šaltakraujišką protą ir tvirtą nusistatymą. Ramybė pakyla aukščiau prisirišimo ir neapykantos. Ar mes patiriame šią būseną, esančią virš prisirišimo ir neapykantos? Dažniausiai ne. Ramybė – ne išorėje. Tai vidinė jėga.