Kvapų terapija atkeliavo iš žilos senovės. Ją taikė graikų, romėnų, arabų gydytojai. Populiari ji ir šiais laikais. Kvapai- gali pagerinti nuotaiką, padėti atsipalaiduoti po įtemptos darbo dienos, įveikti stresą.
Kvapų terapija turi ilgą istoriją. Eteriniai aliejai buvo naudojami jau 4500 m. prieš Kristų – iš jų gamino kvepalus ir vaistus. Senovės egiptiečiai kvapus siejo su religija: kiekvieną kvapą skirdavo kuriam nors iš dievų.
Nefertitė, vadinama visų laikų gražiausia moterimi, savo grožį puoselėjo Graikijoje, Romoje ar pačiame Egipte gamintais kvapiaisiais aliejais. Sakoma, kad faraono Echnatono žmonai, Egipto karalienei Nefertitei išskirtinės kvapų savybės, gebančios paveikti mintis ir kūną, suteikė neapsakomą grožį.
Su kvapais eksperimentuodavo alchemikai, savo kerėjimams juos naudodavo šamanai, būrėjos. Kvapiuosius aliejus persai pavadino stebuklinguoju vandeniu, o smilkalus vertino kaip auksą ar sidabrą.
XVIII a. medicinoje buvo plačiai naudojami eteriniai aliejai. XIX a. pabaigoje daugelį šių ekstraktų jau mokėta sintetinti. Tai buvo pigiau ir lengviau, nei tokias pat medžiagas gauti iš augalų, todėl natūralius aliejus imta naudoti rečiau.
Šiuolaikinės kvapų terapijos pradininkas – prancūzų chemikas Renė Morisas Gatefosė. Jis XX a. trečiajame dešimtmetyje atrado gydomąsias levandų aliejaus savybes. Tai paskatino chemiką tyrinėti antiseptines eterinių aliejų savybes. 1937 m. mokslininkas išleido pirmąjį šiuolaikinės kvapų terapijos vadovėlį.
